Nacionalistai turėtų skaityti Marksą
Yra posakis: du lietuviai – trys partijos. Apie gilesnės dešinės politinius judėjimus galėtume sakyti taip: vienas lietuvis – penkios partijos. Tame politinio spektro krašte žmonėms yra taip svarbu grynumas, kad tas metaforinis lietuvis iš posakio apie partijas išstos iš savo paties įsteigtos partij..
Yra posakis: du lietuviai – trys partijos. Apie gilesnės dešinės politinius judėjimus galėtume sakyti taip: vienas lietuvis – penkios partijos. Tame politinio spektro krašte žmonėms yra taip svarbu grynumas, kad tas metaforinis lietuvis iš posakio apie partijas išstos iš savo paties įsteigtos partijos dėl ideologinių nesutarimų. Radikalios kairės judėjimai yra ne ką mažiau komiški, bet savaip (apie juos – kitą kartą). Šiandieną pasikalbėsime apie nuolatinį Lietuvos dešiniųjų radikalų prakeiksmą – nesugebėjimą vienytis. Kas yra klaikiai ironiška, nes šitie žmonės apie vienybę tik ir šneka. Pastaraisiais mėnesiais Lietuvos gilesnės dešinės politika gavo pasilepinti šlovės spinduliuose. Šeimų maršas, iš jo išaugusios ir aplink jį susibūrusios organizacijos labai efektyviai mobilizavo žmones, todėl gavo nepaprastai daug dėmesio. Dar 2021 metų ankstyvą rudenį viskas atrodė nuostabiai: stabiliai augančios bendraminčių gretos, didėjantys finansų srautai ir visuomenės palaikymas. Šiandieną iš Didžiojo šeimų maršo, sklidinai užpildžiusio Vingio parką, liko Astra Astrauskaitė drebančiu balsu skaitanti prastai artikuliuotą kalbą vos penkiasdešimčiai bendraminčių (šioje vietoje teksto autorius ragins užingridus pataupyti savo šampaną, nes tokiems dalykams daug įtakos turi orai – įpusėjus rudeniui jie, kaip žinia, Lietuvoje gali būti klaikūs, todėl verta tikėtis vis mažesnių protestų). Labai norėtųsi skelbti apie maršistų pabaigos pradžią, tačiau mes viso labo matome žemyn krentančią visuomenės palaikymo kreivę, kuri dar nereiškia ilgalaikės tendencijos. Štai COVID-19 pandemijos pradžioje pasaulio akcijų rinkos krito taip smarkiai, kad kai kurie ekonomistai atsargiau prabilo apie depresiją – nežiūrint į tai, vertybiniai popieriai atšoko tokiu greičiu ir stiprumu, jog jau yra šnekama apie naujuosius Riaumojančus dvidešimtuosius. Pamoka: pasaulis – ne šaškių lenta su primityviais nuspėjamais ėjimais, jis yra sudėtingas metaorganizmas, kuriame net labai smulkūs įvykiai gali išprovokuoti rimtus pokyčius. Be jokios abejonės esama ištisos kohortos ekspertų bei apžvalgininkų, kurie iki pamėlynavimo tiražuoja savo prognozes visais pasaulio klausimais, tačiau šie žmonės turi karjeras tik dėl to, kad niekas nepasivargina grįžti atgal ir pasižiūrėti kiek jų pranašysčių išsipildė. Šiame tekste bus rašoma ne apie prognozes, bet apie žmonių prigimtį. O ši yra labai nuspėjama ir gana bjauri. Juntamai blėstant palaikymui, Maršas, panašu, išsigando ir prasidėjo tai, kas tokiomis aplinkybėmis prasideda nelabai sąmoningų žmonių gretose – kaltųjų paieškos. Rietenos dabar vyksta tarp maršistų ir juos atsargiai palaikiusių nacionalistinių judėjimų – pastarieji yra kaltinami dviveidyste ir sabotažu. Jeigu jų sėkmė greitu metu neišsitiesins, tos kontraversijos ilgam neužteks, ir orlauskininkai turės ieškoti naujų kaltininkų. Nestabdomi šie konfliktai judės į vidų. Kada tarp tavo palaikytojų yra ir nacionalistai, ir sovietistai, ir libertarai, ir komunistai, ir krikdemai, ir pagonys, ir antivakseriai, ir tie, kas šiaip atėjo pašokinėti ant barikadų, tai yra granata beždžionių garde. Tačiau vidiniai ideologiniai skirtumai yra normalu. Atkreipę dėmesį į dideles ir senas partijas, jų viduje mes rasime visišką individualių pažiūrų kakofoniją. Tačiau partijos vis tiek veikia, nes jų jėga yra ne dydyje ar įtakoje, o tame, kaip jos moka tuos vidinius konfliktus valdyti. Ne spręsti, o būtent valdyti. Visas Maršo pažiūrų, ideologijų ir judėjimų spektras galėjo padėti į šoną savo skirtumus ir paprasčiausiai susitarti dėl bendro intereso – politinio atstovavimo. Iki Seimo rinkimų bemaž 3 metai – sočiai laiko susikonstruoti politinę platformą ir nuo jos atsispyrus pakliūti į Lietuvos parlamentą, daug šansų būtų ir savivaldoje bei Europos Parlamento rinkimuose. Bet ne – vienybė dažnai randama tik tų partijų programose ir pavadinimuose, o ne veiksmuose. Iš 2019 metų Europos Parlamento ir 2020 metų Seimo rinkimų mes matome, jog gilesnė dešinė turi potencialo rinkti bent 7 proc. balsų. Tai labai apytikriai reikštų 1 – 2 vietas Europos Parlamente ir maždaug 5 – 7 Lietuvos Respublikos Seime. Gerai pasistengus galima būtų išsiūbuoti 10 proc., gal net šiek tiek daugiau. Štai problema – kada į rinkimus eina 4 – 5 mažai kuo besiskiriantys gilesnės dešinės judėjimai, tie 7 proc. pasidalijami (kiekvienam tenka po 1 – 2 proc., todėl nei vienas neperlipa 5 proc. kartelės). Maža to – rinkiminiai ciklai dažnai prasideda nuo gilesnės dešinės koalicijų, tačiau jiems net neįpusėjus kyla ginčai, lūžta koplytstulpiai, į darbą paleidžiamos rankinės, ir vienybė subyra dorai net neprasidėjusi. Gilesnės dešinės rinkėjai ne vieną dešimtmetį tiesiog maldauja organizuoti plačią ir margą koaliciją, už kurią jie galėtų atiduoti balsą. Šie žmonės nebenori būti privesti balsuoti už sistemines partijas, tačiau gilesnė dešinė žino geriau už jos rinkėjus. Filosofas Karlas Marksas nemažai kalbėjo apie socialines klases. Labai smarkiai perfrazuojant jo darbus, galingųjų ir įtakingųjų klasės turi savo sąmoningumą – nežiūrint į skirtumus, jos moka vienytis aplink bendrus interesus. Žemutinės proletariškosios klasės, anot siaubingai suprimityvintos K. Markso filosofijos, tokio sąmoningumo neturi – jos moka vienytis tik aplink labai siaurus, dažnai skaldančius interesus. Bekeliant moralines panikas dėl grėsmingai artėjančio Kultūrinio marksizmo siaubo, gilesni dešinieji pamiršo, kad K. Marksas galėtų jiems pasiūlyti pragmatiškos išminties. Jeigu jūs neturėsite platesnės klasinės sąmonės, jūs visada pralaimėsite tiems, kurią ją turi – tai galioja, nepriklausomai nuo jūsų ideologijos ar politinių pažiūrų. Visai kaip moksle žemė yra apvali, nežiūrint ar jūs tuo tikite, ar ne. Pavyzdžių jog kompromisinės koalicijos veikia esama sočiai. Po 2021 metų Izraelio parlamento rinkimų, vyriausybę formavo neįtikėtinas sambūris, susidėjęs iš žydų nacionalistų, nuosaikių centrokairiųjų ir konservatyvių musulmonų, kurie nekentė vienas kito, tačiau turėjo vieną bendrą interesą – išstumti ilgametį ministrą pirmininką Benjaminą Netanjahu. Buvo daug karštų diskusijų ir paskutinės sekundės sprendimų, tačiau, nežiūrint didelių skirtumų, pavyko susitarti ne tik dėl vyriausybės sudėties, bet ir dėl politinės galios pasidalijimo principų. Ne ką mažiau margas antiorbaniškas susivienijimas sėkmingai šturmavo Budapeštą2019 metų Vengrijos vietos rinkimuose. Politikos mokslininkai siūlo stebėti šį procesą – 2022 metais Vengrijos parlamento rinkimuose šis susivienijimas gali nustebinti. Galiausiai, pavyzdys tiesiog iš savojo kiemo – Sąjūdis – buvo visos Lietuvos projektas, kuriame tilpo įvairaus nuosaikumo nacionalizmas, komunizmas, socialdemokratija, krikščioniškosios vertybės, žaliųjų judėjimai, liberalizmas, monarchizmas, anarchizmas – užtruktume trumpiau vardindami, ko ten nebuvo. Sąjūdis egzistavo neilgai, tačiau suvienijo visą spektrą ideologijų, pramušė sovietinę geležinę uždangą, ir vėliau iš šio titano kūno gimė didesnė dalis Lietuvos politikos. Žinoma, tokios koalicijos nėra tvarios – laikui bėgant joms tenka mokytis spręsti vidinius konfliktus, evoliucionuoti ir virsti į vieną iš didžiųjų partijų arba skilti per ideologinius lūžio taškus. Net ir skilimas nėra blogai. Įsitvirtinus valdžioje iš to galima būtų išrutulioti naujas, gerai rinkimuose pasirodančias partijas. Tačiau šiuo metu rūpintis dėl to būtų tolygu vežimo statymui prieš arklį. Kada nėra nei vežimo, nei arklio. Politika dažnai susiveda į vieną – būti išrinktam. Visos strategijos, vizijos, mitingai, maršai, programos ir manifestai yra nieko verti, jei jūs nepajėgiate sudominti rinkėjų. Visais atvejais pirmasis prioritetas turi būti bent kažkokia pergalė rinkimuose, kurią metodiškai „kojos tarpduryje“ principu galima būtų plėsti. Šičia dažnas nacionalistas stos piestu: o kaip reputacija? Kad ir pasisekus rinkimuose, juk visada teks teisintis dėl šių kompromisų su sąžine. Žinoma teks! Politiko toks darbas – nuolat gintis nuo oponentų puolimų. Kas sakė, kad turėjo būti paprasta? Kita vertus, o ar dabartinė poza „mes palaikome maršistus, bet laikomės atokiau, nes dar nežinom, ar apsimokės įsipareigoti“ yra labai garbinga? O vaikščioti po marginaliausiasžiniasklaidos priemones, paskiau turgeneviškai aikčioti, jog nežinojote, kur ėjote, nors visiems yra aišku, jog tai daroma dėl dėmesio bet kokia kaina – ar tai irgi yra tvirti moralės principai? Arba nuolat kritikuoti žiniasklaidą, o tada socialiniuose tinkluose tiesiog cypti iš pasitenkinimo gavus kvietimą į laidą ar papuolus į kokį nors reitingą – ar čia irgi nėra jokių kompromisų su sąžine? Kalbėkime atvirai – K. Markso skaitymas nieko nepakeis. Aukščiau aptartas principingumas yra dirbtinis ir labai selektyvus. Didžioji Lietuvos gilesnės dešinės judėjimų problema – jie yra mažvaikiai ir primadonos. Kaip kaprizingi paaugliai, papūtę lūpas, jie mušasi už dėmesį ir pirmąsias vietas savo judėjimuose, visiškai pamiršdami esminį savo veiklos tikslą – sėkmingai sudalyvauti rinkimuose. Jie geriau praras viską, bet bus savo suskilusių geldų pirmininkais. Geriau procentas nuo milijono, negu šimtas procentų nuo nulio – tai ne apie juos. „Viskas arba nieko“ yra labai geras būdas likti be nieko. Teksto autorius eis dar toliau: toks elgesys reiškia viena – šie žmonės nepakankamai nori daryti tikrą politiką. Jie norėtų patekti į Seimą, Europos Parlamentą, savivaldybes ir į Prezidentūrą, bet jie nedega tuo tikruoju, viską užvaldančiu ir gyvenimą įprasminančiu noru. Kada tu tikrai kažko nori, tu to sieki ir esi pasirengęs viskam. Fanatiškas kaktos daužymas į sieną nėra tas pats, nes tai yra užmaskuota prokrastinacija ir nieko daugiau. Kuomet žmogus tikrai kažko nori, jis būna pasirengęs viskam, įskaitant ir racionalius sveiko proto kompromisus. Jokiais būdais nereikia kristi iki ideologinių plevėsų, tokių, kaip Algirdas Mykolas Brazauskas ir Saulius Skvernelis – tai yra kitas kraštutinumas. Sveikas protas visada leidžia sutaikyti lankstumą ir tvirtus principus. Ką eilę metų daro daugybė Lietuvos nacionalistinių judėjimų, nėra nei apie sveiką protą, nei apie principus – dažnu atveju tai tėra roliniai žaidimai: „žiūrėk mama, aš – politikas!“ Būtent taip jie visi ilgainiui ir numiršta. Politika reikalauja resursų, ir gana daug. Prieš rinkimus yra reikalingi žmonės plakatų kabinimui, parašų rinkimui, susitikimų organizavimui, jau nekalbant apie nemažus pinigus užstatams, reklamai, transportui ir kitokioms reikmėms. Tai yra tūkstančiai eurų ir darbo valandų. Žmonės, pamatę kaip jų pinigai ir pastangos rinkimai iš rinkimų yra tratinami į orą vardan vidurinės mokyklos lygio dramų, pagrįstai supyksta ir palieka tokias organizacijas. Savo ruožtu, šios pradeda trauktis, kol iš jų lieka tik pirmininkas su keletu jo apžavėtų sikofantų. Velniškai nuvalkiota frazė „politika yra kompromisų menas“ išties yra absoliuti tiesa, ir kas jos nesuprato, niekada tikru politiku ir nebus.