Pabėgėlių krizė: detalės temdo esmę
Kelintas mėnuo ne tik nerimstančios, bet priešingai — vis aštrėjančios pasienio su Baltarusija tragedijos verčia vėl grįžti prie esamos situacijos analizės. Vakar stebėjau LRT „Lietuva kalba“ organizuotus debatus, kuriuose kaip esminis momentas nuolat kartojosi klausimas, ar ne per vėlai pasienyje p..
Kelintas mėnuo ne tik nerimstančios, bet priešingai — vis aštrėjančios pasienio su Baltarusija tragedijos verčia vėl grįžti prie esamos situacijos analizės. Vakar stebėjau LRT „Lietuva kalba“ organizuotus debatus, kuriuose kaip esminis momentas nuolat kartojosi klausimas, ar ne per vėlai pasienyje paskelbta nepaprastoji padėtis. Stulbinančiai vieningas balsavimas Antradienį Lietuvos Seimas balsavo už tokios padėties įvedimą pasienio zonose. Rezultatas buvo stulbinančiai vieningas — faktiškai 123 balsai „už“. Net Remigijaus Žemaitaičio balsas, kuris buvo įskaitytas kaip neigiamas, jo paties paaiškinimu tebuvo techninė klaida. Vis dėlto stebint debatus, kur nebuvo jokios polemikos, manęs nepaliko savotiškas nerimas. Valstybei gyvybiškai svarbi tema buvo aptariama iš esmės vien iš antraeilių detalių perspektyvos. Prie priešingų barjerų sustoję politikai kalbėjo iš esmės tą patį, visi nuoširdžiai taikė į savo rinkėjus, bet nė vienas net nepabandė matyti platesnio klausimo konteksto, kuris šiuo atveju ir galėtų apibrėžti ilgalaikio sprendimo paieškas. Ir tai, jog laidos vedėjos klausimai rodė, jog ji nėra pasirengusi rimtoms politinėms diskusijoms šia tema, esmės nekeičia. Neatsitiktinai, matyt, priešingai nei per audringus debatus šia tema Europos Parlamente, klausytis buvo tiek nuobodu, kad akimirkai net užsnūdau. Ir būtent nuobodulys, kuris tiesiog tvoskė iš ekrano, privertė susimąstyti, ar tikrai Lietuvos politikai turi aiškų suvokimą, kas vyksta? Kokios esamos problemos ištakos? Taigi, ir kokie galimi klausimo sprendimo keliai? Politinės minties skurdas Be abejo, labai gaila žmonių, kuriuos politiniai režimai pavertė kulkomis nešvariame įtakų žaidime. Kad ir kokiu vardu vadinsime miškuose besiblaškančius žmones, jie yra žmonės. Mąstant iš tokios Lietuvos politikams žodžiais mielos, kaip jie įtikinėja, krikščioniškos perspektyvos, visi žmonės yra verti elgesio, kuris nežemina jų orumo, ir turi teisę sulaukti pagalbos, jei yra nusilpę ir serga. Pagirtina, jog Lietuva, priešingai nei Lenkija, tai daro. Tai pripažįsta ir tarptautinės organizacijos, ir stebėtojai, tai buvo ne kartą paminėta ir vakar vykusių debatų Europos Parlamento salėje metu. Vis dėlto ši krizė, kaip nė viena iki šiol, labai gražiai parodo visą Lietuvos politinės minties skurdą, kur neveiklios politinės moterys, kalbančios malonius niekus apie nieką, ar aukšti ir patys sau gražūs piarinės žiniasklaidos suformuoti politiniai įvaizdžiai dabinasi reitingais, užtarnautais tuo, kad nėra politikai. Būtent todėl ir negirdime gilesnių įžvalgų. Nors kiek tvaresnis esamos krizės sprendimas galimas tik įvertinus ją, pirma, platesniame geopolitiniame kontekste, ir, antra, suvokiant, kad klausimo sprendimas yra itin komplikuotas todėl, kad priklauso nuo daugybės žaidėjų. Ne šios vasaros problema Patinka tai kam ar nepatinka, bet problema atsirado ne šią vasarą. Dabartinė pabėgėlių krizė, kai žmonės, kurie — ir tai labai žmogiška — nori gyventi gražiau, į kampą įspausto diktatoriaus paverčiami kulkomis, nuo ankstesnių migracinių krizių skiriasi tik išskirtinu cinizmo laipsniu. Lietuvos nacionalinė politika susiformavo kaip kaimo lygio reikaliukų tvarkymas, naiviai nutylint, jog net tie kaimo reikaliukai sprendžiami kitų valstybių duodamomis išmokomis. Gal net ne išmokomis, o išmaldomis. Tokias išvadas patvirtina faktai. Lietuva vis dar yra itin priklausoma nuo finansinių srautų iš Europos Sąjungos, ir, įmokėdama į Bendrijos biudžetą vieną eurą iš bendro aruodo, po to semia per keturis kartus daugiau. Lietuvos prezidentai (ir ne vien dabartinis) labai džiaugiasi, kai išmuša ką nors Lietuvai, bet ne ES, kuri tą Lietuvą augina ir maitina. Taigi mes itin dažnai atrodome kaip tas paauglys, kuris iš tėvų reikalauja visko čia ir dabar, nenorėdamas matyti, o gal net negebėdamas suvokti, kad kai tėvai turi problemų, jiems irgi reikalinga pagalba. Nenoras dalytis našta Kai 2015 metais ES krėtė migracijos krizė, Lietuva, atstovaujama praktiškai visų pakraipų šalies politikų, draskėsi tik dėl to, kaip čia nepriėmus tų migrantų. Kitaip sakant, kaip čia nepasidalinus naštos su tuo metu labai kentėjusiomis pietinėmis ES valstybėmis. Primenu tai ne todėl, kad ieškočiau kaltų. Jeigu tada būtume pabandę pamatyti pietinių valstybių narių problemas ir pasimokę, kaip jas galima būtų spręsti, dabar būtų nepalyginamai lengviau. Taip kalbėti turiu moralinę teisę, nes, būdama Seimo narė Europos reikalų komitete, net kelis kartus labai aštriai reikalavau adekvačiai vertinti pietinių ES sienų apsaugos ir pabėgėlių srautų keliamas problemas. Vis dėlto sulaukdavau tik tylaus tuometinio komiteto pirmininko Gedimino Kirkilo ignoravimo bei agresyvokos priešpriešinės konservatorių Audronio Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno retorikos. Atrodo, kad pastarasis, dabar jau einantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigas, lyg ir pradeda suvokti, kad vien noru neigti realybę bėdos nesprendžiamos. Kova tik aštrės Migracija buvo ir bus. Migracija išliks, nes ji yra pagimdyta ne kokios nors esą neteisingos užsienio politikos, kurią vykdo dabartinė valdančioji dauguma, o esamos politinės pasaulio padėties. Tai, kas vyksta šalia ES sienų, — ir net ne taip svarbu — rytuose ar pietuose, yra visų pirma naujos geopolitinės tikrovės, kai liberalioji demokratija vis aštriau kaunasi su autoritarinėmis diktatūromis, išdava. Turkijos ir Graikijos sienos konfliktas (kur, beje, siena pastatyta), Bulgarijos pasienio įtampos ar dabartinis konfliktas (ar karas, jeigu kam taip atrodo aiškiau) yra ne kova su kitatikiais, o visų pirma kova su mąstymo ir valdymo formomis. Ir ta kova tik aštrės. Strateginis partneris baliukams Pasaulis, kuris labai ilgai manėsi konfliktus įveikęs vis tampresniais prekybiniais ryšiais ir ekonominėmis platformomis, jau daugiau kaip dešimtmetis keičia savo pavidalą. Prekybiniai karai tėra tikrų gilių įtampų švelniausia forma. Pabėgėlių krizės jau dešimtmečius drebinančios ES sienas — aukštesnis autoritarinio ir demokratinio veikimo metodų konfliktas. Kai susikerta dvi absoliučiai priešingos valdymo formos, klausimą išspręsti galima tik objektyviai įvertinus savo intelektualines ir materialines galimybes bei ieškant sąjungininkų. Kelios labai trumpos pastabos, kurias ateityje pabandysiu išplėsti ir pagrįsti. Pirma. Konfliktas Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje dar kartą labai aiškiai parodė, jog pietinis Lietuvos kaimynas, kurį vis dar vadiname strateginiu partneriu, gal ir tinka baliukams prezidentūroje švęsti, bet rimtame politiniame žaidime gali atnešti daug žalos. Vienas lauke ne karys Ką dabar daro konservatyvios dešinės valdoma Lenkija? Jos esminė žinia ES yra ta, kad ji nuo pabėgėlių srautų ginsis viena ir ginsis pagal tas taisykles, kurias nusistatys pati. Tokia pozicija gal ir labai patinka „Tvarkos ir teisingumo“ (PiS) rinkėjams ir kraštutinės dešinės apologetams, bet tikrai jokiu būdu negali prisidėti prie klausimo sprendimo. Maža to, visa Lenkijos (ir ne tik jos) kova su ES pamatinėmis vertybėmis, tuo metu, kai Bendriją supa vis agresyvesni autoritariniai režimai nuo Rusijos iki Turkijos, rodo, jog savo mentalitetu ta šalis vis labiau linksta į priešo pusę. Tuo, beje, labai noriai naudojasi ir priešiškos valstybės, visais įmanomais būdais bandančios destabilizuoti padėtį kaimyninėse valstybėse. Antra. Vienas lauke ne karys, tad reikia ieškoti sąjungininkų. Šiuo atveju turiu galvoje ir politines ES grupes, ir atskiras valstybes nares. Trečiadienio debatai Europos Parlamente aiškiai demonstravo takoskyrą tarp politinių partijų. Kairesnės jėgos kalbėjo apie žmogaus teises, jas abstrakčiai pristatydamos kaip absoliučią kiekvieno teisę. Kad ir kaip vertintum, jokia teisė nėra absoliuti, juolab teisė įsikelti į tavo namus. Nefinansuos jokios sienos Jeigu radikalios kairės deklaracijos nėra itin pavojingos dėl menkesnio jų svorio priimant sprendimus ES parlamente, Komisijoje ar Europos Vadovų Taryboje, tai socialdemokratų pozicija yra gerokai pavojingesnė būtent dėl šios politinės jėgos svorio. Socialdemokratai drąsiai aiškino, kad ES niekada nefinansuos jokios sienos; atstūmimo politiką paskelbė nelegalia ir primindami, jog kaip tik šiomis dienomis prieš 32-jus metus griuvo Berlyno siena, kvietė vienytis laikantis bendros prieglobsčio politikos. Kitaip sakant, priimti visus. Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai — Vilija Blinkevičiūtė ir Juozas Olekas vakarykštėse diskusijose nedalyvavo, tad jų pozicija nėra aiški, kaip ir neaišku tai, ar jie kaip nors bando keisti savo politinės grupės nuostatas. Ieškoti paramos Europos liaudies partijos grupės pozicija šiuo metu yra labai prolietuviška. Grupės lyderis vakar asamblėjoje atvirai stojo į mūsų pusę, reikalaudamas visapusiškos ES paramos rytinių sienai apsaugai. Prie tokios jo ir grupės pozicijos neabejotinai prisidėjo nuoseklus Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės darbas. Tiesa, tokia pozicija sulaukė labai agresyvios kairesnių jėgų kritikos. Kol kas ne itin aišku, kokių valstybių narių politinės paramos galime tikėtis, bet jos ieškoti ir yra pagrindinis Lietuvos politikų uždavinys.