Ko tikėtis iš Prancūzijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai?
Nuo šių metų pradžios ateinantį pusmetį Europos Sąjungos Tarybai pirmininkauja Paryžius. Praeitą savaitę, sausio 19 dieną, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kreipdamasis į Europos Parlamentą, pasakė ugningą kalbą, kurioje, dėstydamas šalies pirmininkavimo darbotvarkę, pabrėžė poreikį kurt..
Nuo šių metų pradžios ateinantį pusmetį Europos Sąjungos Tarybai pirmininkauja Paryžius. Praeitą savaitę, sausio 19 dieną, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kreipdamasis į Europos Parlamentą, pasakė ugningą kalbą, kurioje, dėstydamas šalies pirmininkavimo darbotvarkę, pabrėžė poreikį kurti demokratiškesnę, stipresnę, vieningesnę, savarankiškesnę, žalią ir inovatyvią Europą. Kaip buvo galima suprasti iš Prancūzijos prezidento kalbos, pirmininkavimo prioritetai, visų pirma buvo formuluojami atsižvelgiant į tam tikras grėsmes Europai, kurios kyla iš trijų ne iki galo įgyvendintų demokratijos, progreso ir taikos pažadų, duotų europiečiams dar ES gyvavimo pradžioje. Anot E. Macrono, pagrindinis uždavinys, o kartu ir iššūkis, su kuriuo šiais neramiais laikais susiduria Europa, yra visiškai atnaujinti šiuos pažadus. Būtent į tai Prancūzija ir žada koncentruotis šį pusmetį. E. Macrono žodžiai tik patvirtina jo ambicingą proeuropietišką poziciją, stipriai išreikštą tiek per demokratijos stiprinimo Europoje pasiūlymus, tiek per vadinamosios ES strateginės autonomijos įvairiose srityse idėjas. Tokią ES stiprinimo darbotvarkę, siekdamas antrosios Prancūzijos prezidento kadencijos, jis greičiausiai kels ir savo rinkimų kampanijos metu šių metų pavasarį. Plačiau apie tai, kaip Prancūzijos pirmininkavimo ES Tarybai darbotvarkės prioritetai atliepia pastarojo meto politines ir realaus gyvenimo tendencijas, kaip seksis šią darbotvarkę įgyvendinti praktiškai, kaip ateinantys Prancūzijos prezidento rinkimai veiks pirmininkavimą ES Tarybai ir vice versa ir kuo pirmininkavimo darbotvarkė aktuali Lietuvai, skaitykite šiame straipsnyje. Autonomija, augimas, vertybės Plačiąja prasme Prancūzijos pirmininkavimo darbotvarkė remiasi trimis esminiais prioritetais, kuriuos, be kita ko, galima kildinti iš E. Macrono kalboje paminėtų neišpildytų taikos, progreso ir demokratijos pažadų. Pirmas prioritetas daugiau suvereniteto Europai apima sienų apsaugą, migracijos kontrolę, prieglobsčio politikos tobulinimą, stabilumo kaimyninėse šalyse ir regionuose užtikrinimą, pirmininkavimo metu ypač akcentuojant bendradarbiavimą su Vakarų Balkanų regionu bei Afrika, taip pat reagavimą į globalius iššūkius. Tačiau svarbiausias šio prioriteto elementas, ko gero, yra saugumo ir gynybos politika, kurią ryškiausiai atspindi E. Macrono vizitine kortele jau spėjusi tapti ES karinių (greitojo reagavimo) pajėgų formavimo idėja. Jos įgyvendinimas, paties E. Macrono žodžiais tariant, ES turėtų suteikti daugiau strateginės autonomijos. Su ES autonomija, tik jau kitoje ekonomikos ir inovacijų srityje taip pat susijęs ir kitas pirmininkavimo prioritetas, kuriuo siekiama skatinti modernios pramonės plėtrą ir konkurencingumą, aukštos kvalifikacijos ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimą, technologinių kompetencijų tobulinimą, skaitmenizacijos procesus. Ekonominis vystymasis turės būti suderintas su globaliais ir europiniais klimato tikslais, o tam savo ruožtu numatomas Prekybos taršos leidimais mechanizmo peržiūrėjimas su keletu svarbių reformų, tokių kaip Pasienio taršos reguliavimo mechanizmas (Carbon Border Adjustment Mechanism, CBAM), apie kurį jau ne kartą rašė Europos žinios. Trečiasis Prancūzijos pirmininkavimo prioritetas, gan pompastiškai pavadintas "Humaniška Europa", apima tai, ką esame įpratę vadinti pamatinėmis europinėmis vertybėmis. Visų pirma tai teisės viršenybės principo apsauga ir vadinamojo demokratijos deficito problemos sprendimas, skatinant platesnį ES piliečių į(si)traukimą į europinę politiką, per paties E. Macrono dar 2019 metais inicijuotą ir šiuo metu vykstančią Europos ateities konferenciją (Conference on the Future of Europe). Pirmininkavimo iššūkiai Vien dėl didelio valstybių narių skaičiaus, o kartu ir dėl skirtingų jų nacionalinių interesų, Prancūzijai įgyvendinant savo pirmininkavimo darbotvarkę, neabejotinai kils nemažai iššūkių, kurių svarbiausieji yra susiję su ES karinių (greitojo reagavimo) pajėgų kūrimu, žaliaisiais klausimais ir teisės viršenybės principo apsauga. Ištikimiausios JAV sąjungininkės tarp jų ir Lietuva ES karinių (greitojo reagavimo) pajėgų kūrimo idėjos nepalaiko, keldamos NATO funkcijų dubliavimo klausimą, esą ES pakanka NATO aljanso teikiamų saugumo garantijų. Tiesa, ši pozicija, ypač pastaruoju metu, saugumo situacijai Europoje vis labiau kaistant, taip pat kintant tarptautinio ir nacionalinio saugumo grėsmių pobūdžiui, tampa vis labiau kvestionuotina. Tai ypač išryškėjo JAV pasitraukus iš Afganistano, ES gėdingai nesugebėjus reaguoti į šalyje kilusią pabėgėlių krizę. Daug ginčų turėtų kilti ir dėl Prancūzijos, kuri, kaip žinia, yra stipriai branduoline energetika besiremianti valstybė, spaudimo ES lygiu paskelbti šią energetikos rūšį žalia ir tokiu būdu atverti kelius tolimesniam jos vystymui, nors tiek dauguma europinėms institucijoms patarinėjančių ekspertų, tiek dalis politikų nelaiko jos nei žalia, nei juo labiau saugia. Branduolinės energetikos įtraukimo į vadinamąją ES taksonomiją, kuri numato kriterijus tvarioms investicijoms, klausimas jau dabar yra stipriai suskaldęs Europą. Prancūzija vadovauja daugiau nei dešimties atominės energetikos šalininkių grupei tuo tarpu didžiausia branduolinės energetikos priešininkė yra Austrija, kartu su Danija, Liuksemburgu, Portugalija ir Vokietija sudaranti vadinamąjį antiatominį aljansą. Tuo tarpu teisės viršenybės principo apsaugos fronte daugiausia pasipriešinimo kils iš tokių valstybių kaip Lenkija ir Vengrija, kurios jau kuris laikas jį reguliariai pažeidinėja ir, regis, nemato, jog tai esanti problema. Kadangi teisės viršenybės principo apsauga vienokia ar kitokia forma (potencialiai) reiškia jį pažeidinėjančių valstybių narių finansinius nuostolius, šio klausimo sprendimas gali būti komplikuotas ateityje laukia intensyvios derybos, įtikinėjimai ir įvairios koncesijos. Institucinė ES struktūra ir santykiai su partneriais Kaip teisingai pažymima portale EUobserver, ambicingos Prancūzijos europinės darbotvarkės įgyvendinimui kyla viena didelė kliūtis vadinamasis tarpvyriausybinis veikimo metodas arba tiesiog institucinė ES struktūra, kai 27 nacionalinės vyriausybės, dirbdamos už uždarų durų, dėl nuomonių įvairiais klausimais išsiskyrimo nepajėgia susidoroti net su įveikiamais iššūkiais. Bėda ta, jog, nustatant pagrindinius ES darbotvarkės prioritetus ir juos įgyvendinant, visų 27 valstybių narių atstovai turi veto teisę. Ši sistema galėjo efektyviai veikti ES gyvavimo pradžioje, kai valstybių narių buvo dar santykinai nedaug tuo tarpu šiuo metu tokia institucinė struktūra trukdo susitarti praktiškai dėl visko ne tik dėl geopolitikos, bet ir dėl teisės viršenybės, migracijos, žaliųjų klausimų ar pandemijos valdymo. Taigi vien jau dėl to bent jau artimiausiu metu kardinalių pokyčių europinėje politikoje tikėtis neverta. Prancūzijos pirmininkavimo darbotvarkės įgyvendinimas priklausys ir nuo jos santykių su didžiausiais žaidėjais už Atlanto ir pačioje ES. Kalbant apie transatlantinius santykius, verta prisiminti ir JAV pasitraukimą iš Afganistano nepasitarus su europiniais partneriais, ir panašią slaptą Vašingtono veikimo taktiką dėl AUKUS (Australia, U.K., U.S.) sutarties, ir gan skeptišką Prancūzijos prezidento požiūrį į NATO bei jo ambicijas siekti, jog ES savo saugumu daugiau rūpintųsi pati. Ilgametę kanclerę Angelą Merkel neseniai pakeitus Olafui Scholzui, apie kurio lyderystės stilių dar negalima pasakyti itin daug, išskirtinai įdomios yra galingiausiųjų ES valstybių narių Prancūzijos ir Vokietijos santykių perspektyvos, kurios taip pat turės didelės įtakos europinei politikai tiek šį pusmetį, tiek ir ateityje. Ko gero, šviežiausias nesutarimas tarp šių dviejų valstybių kilo dėl branduolinės energetikos (ne)įtraukimo į europinę taksonomiją. Visai neseniai O. Scholzo vadovaujama trijų partijų, tarp kurių ir prieš branduolinę energetiką aktyviai pasisakantys žalieji, koalicinė vyriausybė oficialiame laiške Briuseliui išreiškė prieštaravimą pasiūlymui investicijas į atomines elektrines laikyti žaliomis, taigi ir skatintinomis. Nėra abejonių, kad tai labai nepatiks nuo branduolinės energetikos smarkiai priklausomai Prancūzijai. Prezidento rinkimai ir Lietuvos interesai Tiek Prancūzijos, tiek ir ES ateitis (ir ne tik pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu) taip pat smarkiai priklausys nuo prezidento rinkimų šalyje. Kaip rodo apklausos, E. Macrono šansai rinkimuose geri, o tai savo ruožtu reiškia daugiau stabilumo ES ir Prancūzijos europinės darbotvarkės tęstinumą. Visgi E. Macrono pralaimėjimo euroskeptiškam kandidatui atveju sutarimo galimybės įvairiausiais klausimais ES taptų dar labiau komplikuotos. Be to, ne tik prezidento rikimų rezultatas lems pirmininkavimo procesą ir ES politinę darbotvarkę apskritai, bet ir atvirkščiai pirmininkavimo prioritetai neabejotinai prisidės prie E. Macrono rinkimų kampanijos, nes jis pristato save kaip proeuropietišką kandidatą. Taigi, norėdamas įsiteikti rinkėjams, kai kurių europinės darbotvarkės klausimų (tarkime, susijusių su vadinamąja ES strategine autonomija) sprendimą iki rinkimų jis gali paspartinti ar bent jau suaktyvinti. Strateginės ES autonomijos idėja gali reikšti keletą dalykų tiek spartesnį europinės pramonės vystymą(si) ir adaptaciją prie skaitmeninės eros keliamų iššūkių, tiek pokyčius saugumo ir gynybos politikoje. Pirmuoju atveju situacija būtų gana palanki Lietuvai ir dėl ES ekonominio konkurencingumo stiprinimo per se, ir dėl galimybės per globalią konkurenciją įgalinti vadinamąją vertybinę politiką Kinijos atžvilgiu. Tuo tarpu didesnės ES autonomijos saugumo ir gynybos srityje Lietuva nepalaiko, stipriai pasikliaudama JAV ir argumentuodama NATO funkcijų dubliavimu. Taigi į Prancūzijos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetus žvelgiant iš faktinės Lietuvos pozicijos (t. y. nedarant prielaidų, ar toji pozicija yra objektyviai pagrįsta, ar ne), jie mūsų šaliai gali reikšti tiek galimybes, tiek ir grėsmes. Tiesa, priėmus prielaidą, jog europinės saugumo ir gynybos politikos stiprinimas nedubliuos NATO funkcijų, o jas tik papildys, ir žvelgiant į tai ne iš "arbaarba", o iš "irir" perspektyvos bei laikantis požiūrio, jog "du yra geriau nei vienas", grėsmės gali transformuotis į naujas galimybes. Prancūzija yra viena įtakingiausių ES bloko narių, todėl bendradarbiavimas su ja (tegu ir selektyviai) Lietuvai tikrai yra vertas, juolab kad dauguma Paryžiaus pirmininkavimo prioritetų, tokių kaip ES sienų apsauga, žaliosios politikos klausimai ar pramonės konkurencingumo didinimas kad ir dėl skirtingų motyvų sutampa su Lietuvos nacionaliniais interesais.